Vytautas Radžvilas: „Vyksta atviras Europos nukrikščioninimas“

Gegužės 11-13 dienomis Šiauliuose prof. Stasio Šalkauskio garbei surengtoje Išminties šventėje vyko prof. Vytauto Radžvilo ir dr. Vytauto Ališausko debatai „Europos Sąjunga – krikščionybės išlikimui palankus ar žalingas projektas?“. Valandos trukmės renginyje pateikta gausybė įžvalgų ir argumentų, leidžiančių geriau suprasti Europoje vykstančius procesus ir jų santykį su krikščionybe. Kviečiame skaityti V. Radžvilo pasisakymą. Visą debatų vaizdo įrašą rasite čia.

Šio disputo tema man kaip tik labai patiko, nes ji suformuluota principo lygmeniu. Kitaip tariant, būna akimirkų, kai klausimą reikia kelti aiškiai, konkrečiai ir netgi kategoriškai tam, kad problema nebūtų paslėpta ar neištirptų aptakiuose svarstymuose. Manau, kad šis klausimas pribrendęs ir į jį atsakyti tam tikra prasme yra nepatogu, nes kartais jautiesi lyg besiveržiąs pro plačiai atidarytas duris. Juk dabartinėje Europoje iš esmės apstu to, ką galima pavadinti visiškai atviromis, netgi brutaliomis, krikščionybės stūmimo iš viešosios erdvės apraiškomis.

ANTIFA veikia ir Lietuvoj

Kas yra ANTIFA, kuriai JAV prezidentas neseniai dedikavo teisės aktą? Vieniems tai yra judėjimas, kuris protestuoja prieš rasinę neapykantą ir fašistus, kitiems – tai tie patys fašistai. ANTIFA pavadinimas išreiškia priešiškumą fašistams. Judėjimo nariai deklaruoja, jog jie kovoja prieš neonacius, neofašistus, baltųjų viršenybės šalininkus. Kitaip sakant, ši organizacija kovoja prieš tai, kas šiandien mainstream‘e įvardijama kaip radikalioji dešinė. Kaip tapę įprasta ir Lietuvoje, fašistais jie įvardija visus prieš globalizmą ir tautinių valstybių naikinimą nusistačiusius žmones.

Be to, kaip ir būdinga kairiesiems judėjimams, ANTIFA nariai dažnai smerkia kapitalizmą ir politologai ją laiko kraštutinės (radikalios) kairės organizacija. Nors ANTIFA nariai nepriskiriami vienai kategorijai, jie sako, kad daugelis jų gyvena visuomenės pakraščiuose: dokumentų neturintys imigrantai, transseksualai, žemą atlyginimą gaunantys darbuotojai. Socialinė atskirtis tampa puikia dirva atsirasti nusikalstamoms organizacijoms, kurios savo tiesas bruka ne diskusijų, o fizinės jėgos ir smurtinių riaušių keliu.

Justas Stankevičius. Ar Sorošas šeimininkauja Lietuvoje?

Lietuvoje vis dažniau iškyla diskusijos apie George`ą Sorošą ir jo kuriamą „atvirą visuomenę“, tačiau jose pritrūksta konkretumo, o pats Sorošas vaizduojamas kaip mistinis krikštatėvis pasaulio politikos užkulisiuose. Būtent todėl, kad šiame vaizdinyje daug tiesos, prasminga atskirti pelus nuo grūdų ir Sorošo įtaką Lietuvos ir pasaulio politikai pagrįsti faktais.

Atviros visuomenės fondas (AVF) yra George`o Sorošo nevyriausybinė organizacija, kurios veikla vykdoma virš 120 šalių, o deklaruojamas tikslas – demokratijos plėtra, žmogaus teisės, pilietinis švietimas. Pats fondo steigėjas G. Sorošas gimė Vengrijoje, Budapešte. AVF jis vien oficialiai jau paaukojo daugiau nei 32 milijardus dolerių.

Šv. Rožančiaus kryžiaus žygis

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (IV)

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (III)

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (II)

TFP už Lietuvos Nepriklausomybę (I)

5 milijonai pamirštų parašų už Lietuvos laisvę

Lietuvoje tikriausiai vis dar labai mažai žmonių žino tarptautinę organizaciją „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (Tradition, Family, Property - TFP). Jai, pasak a.a. signataro Algirdo Patacko, Lietuva iki šiol nešioja nedovanotiną moralinę skolą. Už ką?

Katalikiškas judėjimas, įkurtas Plinio Correa de Oliveiros (1908-1995) 1960 metais Brazilijoje, Lietuvoje yra įleidęs labai silpnas šaknis ir tarsi neturėtų būti žinomas, jei ne viena neeilinė detalė. Lygiai prieš ketvirtį amžiaus, 1990 metais, TFP visame pasaulyje (penkiuose žemynuose) vos per keturis mėnesius surinko 5,2 milijono parašų už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

Protu sunkiai suvokiamas skaičius tapo Gineso pasaulio rekordu. Po Michailui Gorbačiovui adresuota peticija surinkta daugiau nei 6 milijonai parašų, tačiau „tik“ 5 212 580 buvo pripažinta galiojančiais. Niekada panašioje parašų rinkimo akcijoje nedalyvavusiam žmogui tai gali būti nieko nesakantis skaičius. Nors kartą tą dariusiam – kone begalybė.

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar "tautinio atgimimo švyturiai" buvo geri katalikai?

Masonų ložės ir Lietuvoje jungė, atrodytų, įvairiausių pakraipų politines jėgas. 1899 m. T. Vrublevskis ir jo bendraminčiai įsteigė Neošubravcų ložę, besirėmusią dar XIX a. pradžios Lietuvos šubravcų organizacijos masoniškomis tradicijomis. Vargu, ar atsitiktinumas buvo ši faktų virtinė jau sekančiais metais: 1900 m. Paryžiuje, vykstant pasaulinei parodai, posėdžiavo ne tik Tarptautinis socialistų kongresas, Pasaulinis taikos kongresas, bet ir Prancūzijos Didieji Rytai – masonų aukšto lygio struktūra – buvo sušaukę įvairių šalių masoniškų organizacijų pasitarimą, kuriame buvo siekiama užmegzti glaudesnius tarpusavio ryšius. Vienas iš darbotvarkės klausimų buvo apie konfesines mažumas. Jis buvo ypač aktualus Rusijos imperijos tautoms, taip pat ir Lietuvai[1]. Nors atrodytų, kad tai buvo geras tikslas – juk buvo ginama ir katalikų tikėjimo laisvė Rusijos imperijos teritorijoje, tačiau ją gindami masonai anaiptol nesiekė katalikų tikėjimo įtvirtinimo, o klaidingos visų religijų laisvės.

Ar ,,tautinio atgimimo švyturiai“ buvo geri katalikai?

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar „Aušra“ nešė atgimimo aušrą?

Vienas pirmųjų katalikybę kritikavo „Aušrą“ Lietuvai davęs J. Basanavičius. Tiesa, jis iš dalies teisingai kritikavo neretai grobikiškus tikslus religija dangsčiusius kryžiuočius, kurie lietuvius „kardu ir ugnimi krikščionystėn vertė“[1]. Taip pat jo raštuose randame daug neretai teisingų priekaištų sulenkėjusiems ar amoraliems dvasininkams. Čia iš karto derėtų atskirti sveiką atskirų asmenų ir neleistiną katalikybės principų kritiką.

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Temos pradžią žr.:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Liberalizmas

Visų liberalų (plačiąja žodžio prasme) – religinės, etinės, filosofinės bei visuomeninės „tolerancijos“ šalininkų – bendra klaida yra natūralizmas, Dievo apreikštos antgamtinės tiesos, bendros ir privalomos visai žmonijai, egzistavimo atmetimas. Popiežius Leonas XIII tai paaiškina enciklikoje Libertas:

Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Pastarasis dešimtmetis – vertybių perkainojimo laikai Lietuvos istorijos moksle. Pasirodė daug istorikų darbų, kuriuose naujai įvertinamas tautinio atgimimo laikotarpis ir jo veikėjai, įžvelgiami kitokią būsimos Lietuvos viziją matę žmonės – įvairias kultūrines tradicijas apjungusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) tradicijų tęsėjai.

Studijuojamos tiek „vienkalbės Lietuvos šalininkų“, tiek LDK atkūrimo siekėjų, tiek katalikiškos krypties, tiek liberalių visuomenininkų pažiūros. Tačiau dažniausiai jos vertinamos iš liberalaus, „atviros visuomenės“ požiūrio taško. Vis dėlto trūksta analitinio darbo, kuris apžvelgtų XIX–XX a. sandūros visuomeniškai aktyvių žmonių idėjų spektrą iš tradicinio Katalikų Bažnyčios mokymo perspektyvos. 

Ar patogumas ir praktiškumas yra patys aukščiausi aprangos kriterijai?

Priežastis atsirasti vis labiau trumpėjančiam sijonėliui buvo „praktiškumas ir laisvumas, leidžiantys moterims suspėti į autobusą“. Toks praktiškumo ir judesio laisvumo supratimas, turbūt, buvo vienintelis tokių drabužių atsiradimo kriterijus, nulėmęs elegancijos ir blaivaus požiūrio, jau nekalbant apie kuklumo normas, žlugimą.

Tokiu būdu, kasdieninė, nerūpestingai pasiūta apranga, būdama patogesnė ir praktiškesnė, tampa norma, nepaisant žmogaus lyties, amžiaus ir aplinkybių. Džinsai ar trikotažo marškinėliai (anksčiau buvę tik apatinio trikotažo dalimi), jau yra įprastinė, dažniausiai dėvima apranga.

Savaime aišku, žmogus gali rinktis vilkėti paprastus drabužius laisvalaikio metu, tačiau tokie drabužiai neturėtų sudaryti įspūdžio, kad jam ar jai nesvarbu asmens orumas ar rimtumas. Jie neturi rodyti, kad žmogus neturi savo principų.

Praeityje netgi laisvalaikio drabužiai, būdami patogesni, teigė žmogaus orumą, kurio ir dabar nevalia prarasti.Įdomu pažymėti, kad daugelis verslo kompanijų dabar jau reikalauja, kad jų darbuotojai vilkėtų dalykinius kostiumus, demonstruojančius rimtumą ir atsakomybę. Tai įrodymas, kad apranga iš tikrųjų kalba. Ji gali reikšti rimtumą, atsakingumą, arba, antra vertus, nebrandumą ir nerūpestingumą.

Luiz Sergio Solimeo pagal: Lithuania Christiana

Šv. Jono Bosko sapnas apie dvi kolonas jūroje

1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.1862 gegužės 14 d. Don Boskas turėjo džiaugsmo priimti ką tik įsteigto Saleziečių ordino dvidešimt dviejų narių pirmuosius vienuolinius įžadus.Tada be kita ko jis pasakė naujai davusiems įžadus, kad jis turi tikrų įrodymų, jog Saleziečių ordinas Dievo valia klestės. Kalbėdamas jiems, jis atrodė labai patenkintas.Po kelių dienų, gegužės 30 d., jis papasakojo tokį sapną. Jis susijęs su Bažnyčios mūšiais prieš daugelį priešų, popiežiaus kentėjimais ir galutiniu triumfu per pamaldumą šventajai Eucharistijai bei Marijai, Krikščionių Pagalbai.

Aš noriu papasakoti jums sapną. Tiesa, kad sapnuodamas žmogus nemąsto. Kaip bebūtų, aš, kuris netgi papasakočiau jums savo nuodėmes, jeigu nebijočiau, kad jos privers jus visus išsilakstyti, o šį namą – sugriūti, pasakoju jums tai jūsų dvasinei naudai. Aš sapnavau šį sapną prieš kelias dienas.