Tautinis atgimimas žvelgiant pro katalikišką prizmę

Pastarasis dešimtmetis – vertybių perkainojimo laikai Lietuvos istorijos moksle. Pasirodė daug istorikų darbų, kuriuose naujai įvertinamas tautinio atgimimo laikotarpis ir jo veikėjai, įžvelgiami kitokią būsimos Lietuvos viziją matę žmonės – įvairias kultūrines tradicijas apjungusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) tradicijų tęsėjai.

Studijuojamos tiek „vienkalbės Lietuvos šalininkų“, tiek LDK atkūrimo siekėjų, tiek katalikiškos krypties, tiek liberalių visuomenininkų pažiūros. Tačiau dažniausiai jos vertinamos iš liberalaus, „atviros visuomenės“ požiūrio taško. Vis dėlto trūksta analitinio darbo, kuris apžvelgtų XIX–XX a. sandūros visuomeniškai aktyvių žmonių idėjų spektrą iš tradicinio Katalikų Bažnyčios mokymo perspektyvos. 

Šis publicistinis straipsnis nepretenduoja į išsamią tokio pobūdžio studiją, tačiau galbūt nors kiek padės jai paruošti dirvą.

Dar iš mokyklos laikų, „Sąjūdžio gadynės“, iškyla atsiminimai apie mokyklinius minėjimus, kur su pagarbiu susijaudinimu minėti V. Kudirkos, J. Basanavičiaus, J. Šliūpo, Vydūno ir kiti vardai. Tačiau, pradėjus žiūrėti į visuomenės problemas pro katalikybės prizmę, iškyla klausimas, kodėl Lietuvos katalikai vadinamuosius tautos žadintojus neretai vertina nekritiškai, nesvarbu, ar jie vadovavosi katalikiškais asmeninio ir visuomeninio gyvenimo principais, ar ne. Jie net viešai pagerbiami – pavyzdžiui, katalikų bažnyčiose garbingoje vietoje pastatomas J. Basanavičiaus biustas, nors pats tautos patriarchas pasisakė prieš katalikybę. Ar galime dėti lygybės ženklą tarp liberalių ir katalikiškų nuostatų inteligentų, kovojusių už Lietuvos nepriklausomybę?

Žinoma, negalima paneigti J. Basanavičiaus ir jo bendraminčių nuopelnų Lietuvos nepriklausomybės atstatymui, sunkiai iškovotai Lietuvos laisvei, tačiau nejaugi mums, katalikams, gali būti tas pats, kokią – katalikišką savo santvarka ar ne – nepriklausomą valstybę turėsime? Kodėl taip lengvai pamirštamas principas, kurį dar XIX a. pabaigoje, nors ir dar nedabartine lietuvių kalba, suformulavo kitas – katalikiškas – tautinio sąjūdžio sparnas „Tėvynės sargo“ laikraštyje: „Niekados neaukaukime katalikystės dėl gero tėvynės, bet būkime pilni tėvyniškumo jausmų iš Dievo meilės“[1]. Neretai pro pirštus žiūrima ir į Kristaus vietininkų skelbtą neklystamą Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, kad ir popiežiaus Leono XIII enciklikoje Immortale Dei išdėstytą mokymą apie krikščionišką valstybės santvarką:

„Yra tikra, kad, nežiūrint daugelio bandymų, niekam nepavyko surasti pranašesnio pagrindo valstybiniam gyvenimui kurti ir vesti, kaip tas, kuris savaime plaukia iš Evangelijos mokslo... Yra aišku, kad valstybė, kuri remiasi šitokiais pagrindais, turi Dievui daug ir didelių pareigų, kurias ji gali atlikti viešu religingumu. Prigimtis ir protas įsako individams šventai ir pamaldžiai garbinti Dievą, Mes esame Jo valdžioje, esame iš Jo kilę, į Jį turime sugrįžti. Tas pats įstatymas saisto ir piliečių bendruomenę, nes žmonės, į bendruomenę sujungti, nemažiau pasilieka Dievo valdžioje, kaip pavieniai. Taip pat ir visuomenės dėkingumo pareiga yra ne mažesnė, negu individo. Kaip individas, taip ir visuomenė kilo iš Dievo. Jo valios ji yra išlaikoma. Iš jo gerumo ji semiasi nesuskaičiuojamų gėrybių, kuriomis yra pertekusi. Todėl nė vienam nevalia paniekinti savo pareigų Dievui. Didžiausia kiekvieno pareiga yra savo pažiūras ir papročius persunkti religija. Ir ne ta, kurios galbūt kas nors labiau norėtų, bet ta, kurią Dievas įsakė, kurią tikrais ir visiškai neabejotinais ženklais pažymėjo esant vienintele tikra. Taip pat ir valstybėms visiškai neleistina, jei jos nenori nusikalsti, elgtis taip, lyg Dievo iš viso nebūtų. Joms negalima atmesti religijos globos, lyg dalyko, visiškai svetimo ir niekam nenaudingo, taip pat iš daugybės religijų laisvai pasirinkti vieną arba kitą. Ir valstybėms negali būti kitokio papročio ir būdo Dievui garbinti, nei tas, kurį Jis pats pasirinko ir nurodė...

Kuri religija yra tikra, kiekvienas nesunkiai suseks, kas pritaikys protingą ir nuoširdų svarstymą. Tai matyti iš daugelio ir aiškių nurodymų. Būtent: pranašavimų tikrumas; stebuklų dažnumas; nepaprastai greitas tikėjimo paplitimas nepalankioje aplinkoje ir nepaisant didžiausių kliūčių; kankinių liudijimas ir panašus dalykai. Visa tai kalba už tai, kad vienintelė tikra yra toji religija, kurią Jėzus Kristus patsai įsteigė ir savo Bažnyčiai pavedė saugoti ir platinti.“

Iš šios enciklikos minčių aišku, kad valstybės forma gali būti įvairi – nuo monarchijos iki (tikrosios) demokratijos, bet valstybė privalo būti ne liberali ar tvarkoma klaidingos religijos principais, o katalikiška. Pagal šiuos principus vertinsime ir Lietuvos valstybingumo atstatymo siekėjus XIX–XX a. sandūroje. Nepamirština, kad cituota enciklika, kaip ir visas Bažnyčios mokymas, atitinkantis Vatikano I Susirinkimo konkrečiai apibrėžtas neklystamumo sąlygas, privalomai galioja visam pasauliui ir visiems laikams, taigi ir mūsų XXI amžiui. Beje, nei Vatikano II Susirinkimo dokumentuose, nei po jo nebesutinkame oficialių Bažnyčios socialinio mokymo dokumentų, atitinkančių neklystamumo sąlygas. Taigi negalime vadinti katalikų sąžinę saistančiais ar juo labiau atitinkančiais Bažnyčios mokymą tekstų, pasirodančių ypač po Vatikano II Susirinkimo, leidžiančių, pavyzdžiui, viešai išpažinti bet kurią religiją[2], valstybei nepripažinti valstybine katalikų religijos[3] ir t. t.

Šarūnas Pusčius

Skaityti šia tema toliau:

Liberaliųjų tautinio sąjūdžio veikėjų idėjinė bazė

Ar "tautinio atgimimo švyturiai" buvo geri katalikai?

Masonai – liberalizmo idėjų laboratorija Lietuvoje

[1] Aukupaitis l. [Kazlauskas K.], Vilkas avies kailyje // Tėvynės sargas, 1896, Nr. 4. Cituota iš: Žemaitis V., Pasaulietinė etika Lietuvoje (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia). Vilnius, 1986, p. 31.

[2] Konkrečiai netinkamai suprastą religijų laisvę smerkia Leono XIII enciklika Libertas.

[3] Pvz., popiežiaus palaimintojo Pijaus IX enciklika Quanta cura §X, 77 smerkia valstybinės katalikų religijos atsisakymą.