Katalikiški liepsnų maršai Vilniuje? – XVII ir... XXI amžiuose. Ar tai jau Lietuvos kovos prieš liberalizmą signalas? Dalis II) Grįžta protėvių simboliai

Šiemet minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, tautos liepsnų maršo priešakyje paveiksluose ir vėliavose pavaizduoti, bet kartu realiai dvasiškai lydėdami, su mumis, Lietuvos vaikais praėjo Kristus Karalius, kuris sakė „man duota visa valdžia danguje ir žemėje“, Dievo Motina ir šalies šventieji globėjai. Ėjo maršo priekyje ir atkurti legendiniai sparnuotieji husarai – kadaise jie buvo bene paskutiniai pasaulio istorijoje Kristaus riteriai, tiek kartų gynę Tėvynę Lietuvą ir visos katalikiškos civilizacijos rytų sieną nuo jos priešų, kuriems kėlė siaubą, 150 metų nepatyrę pralaimėjimų...

Kuriasi link tradicinio katalikiško mokymo pagrindų pamažu artėjančios jėgos – Nacionalinis Susivienijimas, labiau katalikiškais nei anksčiau žadą būti krikščionys demokratai. Knygų mugėje daugiau žmonių nei anksčiau domisi katalikų Tradicijos leidiniais (tai rodo jau vien didesnis parduotų leidinių kiekis). Yra ir kitų gražių poslinkių. Vienas iš jų – šių metų tautos maršas. Gal jau lėtai pildosi žodžiai, tapę šių metų knygų mugėje skaitytojams siūlytos Patricko J. Deneeno knygos antrašte: „Kodėl žlunga liberalizmas?“ (originalo kalba „Kodėl žlugo liberalizmas?“ – „Why liberalism failed?“)?

Norisi viltis, kad 2020, 30-tieji po nepriklausomos Lietuvos atkūrimo metai yra ypatingi Dievo malonės metai Lietuvai. Lietuvai, lietuviams iki tol nusivylusiems savo valdžia, savo galimybe valdyti savo šalį, lemti jos likimą, emigruojantiems į „socialistinio rojaus Vakarus“ arba į alkoholizmą ar paskendimą savyje, vidinę emigraciją. Lietuvos „būti ar nebūti“ problemą aiškiai iškėlė jaunas politologas ir politikos veikėjas Vytautas Sinica savo 2019 m. knygoje „Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė“, kurią pavadinčiau lietuvių tautos mąstymo riboženkliu, kurį ji peržengs arba ne. Išliks arba ne. Vytautas rašo, kad dabar iš dviejų mus kaip tautų išreiškiančių simbolių (anot Juozo Girniaus 1947 m.) – Rūpintojėlio (jautraus, atjaučiančio) ir Vyčio (kovingo, šalį ir civilizaciją ginančio) mums dabar labai trūksta Vyčio. Rūpintojėliškai sielojamės dėl tautos namų griuvimo, emigruojam, aimanuojam – bet nekovojam.

Užteks. Kovojam! Kaip Vytautas rašė, Vyčio reikia mūsų širdyse, nes Vytis mumyse gimdo Vytį – riterį kovojantį už tiesą, gėrį, grožį. Jis taip pat rašė, kad mums trūksta Legendos. Tautą suvienijančios su jos praeitimi, ir padedančios „išnirti“ XXI amžiaus kasdienybėje dvasiškai galingai ir didingai – nes stovinčiai ant protėvių didybėsm jų gintų vertybių pamato. Norisi tikėti, kad legendą pradėjome atkurti liepsnų marše ir kitur – dėl to taip stengėmės pakviesti tą legendą įkūnijančius husarus, nešti tikruosius katalikiškos šalies ir tautos globėjų atvaizdus ir simbolius. Kurkime tautos tikrąją Legendą toliau apmąstydami jos didvyrišką praeitį.

Norisi, su viltim žiūrint į dabartį ir ateitį, parašyti: „Eina Lietuva!“ Tikroji. Visų šimtmečių. Katalikiška ir tradicinė. Taip, kol kas tik simbolių lygmenyje, bet eina. Kol kas tik lėtai gausėjančiose Kristaus Tiesą mylinčiose širdyse, bet eina. Kol kas lyg laivas, kuris sunkiai įsiręžęs skiria į šalis jį norinčią nuskandinti audringą globalistinio liberalizmo jūrą. Eina – bent jau simboliškai – kaip kadaise, kai Lietuva dar buvo savo valstybės santvarka katalikiška šalis. Ir vėl Kristus Karalius ir legendiniai sparnuotieji husarai kaip kadaise – tautos žygio priešakyje.

Žinoma jei tų giluminių pokyčių nepaversime tvirta politine valia ir kryptingais nuosekliais veiksmais gydančiais nusikalstamos liberalizmo ideologijos valdomą sistemą, tai viskas ir vėl nuskęs liberalioje pelkėje kaip tai jau įvyko su visais 30 laisvės metų bandymais, su paskutine tiek tuščių vilčių liberalizmo nuniokotai tautai kėlusia „valstiečių kontrrevoliucijos“ iliuzija. Valstiečių bandymas atstovauti „tuos, iš kurių šaiposi vadinamasis elitas“ žlugo, nes jie nesinaudojo vieninteliu dvasiniu ginklu, kuris tik ir tegali visų rūšių kailius keičiantį liberalizmą įveikti – katalikišku tradicionalizmu. Valstiečiai vadovavosi „atskiesta“ neopagonybe, ja grįsta „etnine kultūra“ ir... su jomis įvairiomis proporcijomis maišomais liberalizmo ingredientais.

Neopagonybė liberalizmo neįveiks – nes abi kryptys kyla iš sugedusios žmogaus prigimties. Liberalizmą įveikti gali tik 100 % tradiciniu visų laikų Bažnyčios mokymu pagrįstas katalikiškas tradicionalizmas politikoje. Būtent Bažnyčios mokymas, tradicinės šv. Mišios ir sakramentai, jų sukurta katalikiška civilizacija iškėlė žmogaus prigimtį iš nuodėmių į šventumo aukštumas (šventieji – reiškinys, nebuvęs antikos istorijoje), iškėlė žmoniją iš pagoniškos antikos laikų ydų ir sugedimo pelkės, į kurį ją atgal gramzdina liberalizmas. Liberalizmas – sugrįžimas į blogesnę nei pagoniškos antikos barbarybę. Apie tai istoriškai svarstoma ruošiamame atskirame tekste. Per „vidinės emigracijos“, nusivylus Lietuvos liberalios politikos „pelke“ metus prisikaupė tiek minčių, kad visas iš karto publikuoti nepavyks. Bandykime palaipsniui. Palaipsniui ir Lietuvai lipti iš pelkės – iš karto nepavyks.

Šarūnas Pusčius